Prieš savaitę ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio surengtame šių metų projekto „Respublikinis sutartinių festivalis „Sutarysma“ renginyje susirinkusieji klausėsi ne tik šio žanro dainų, bet ir patys mokėsi jas dainuoti, dalyvavo ugnies apeigose, kūrybinių dirbtuvių ir edukacijų veiklose. Iki saulėlydžio trukusi fiesta, kurią organizavo Jonavos kultūros centras (JKC), alsavo baltiškosios kultūros dvasia ir suteikė nemažai žinių apie sutartinių istorijos kelią.
Projekto ypatumai
Šventės vedėja, JKC etnokultūros režisierė Jovita Rutkauskaitė atkreipė dėmesį, kad šiemetis projektas neapsiribojo vien tik susibūrimu ant Žinėnų piliakalnio. Kaip teigė specialistė, balandžio mėnesį buvo surengtas seminaras „Sutartinių ateitis mūsų rankose“, skirtas pedagogams ir jaunimui, kurį vedė profesorė Daiva Vyčinienė. Užsiėmimų tikslas – siekti, kad sutartinių tradicija būtų perduodama iš kartos į kartą ir neišnyktų.
Gegužės mėnesį norintieji buvo pakviesti į baltiško kostiumo siuvimo dirbtuves, kuriose kiekvienas turėjo galimybę pasisiūti asmeninį drabužį. Daug žinių suteikė Jonavoje gyvenanti amatininkė Živilė Laurinavičienė, mokiusi išsiausti ar nusivyti raštuotas juostas.
„Daugiausia dėmesio skyrėme tam, kad sutartinių tradicija apsilankytų kaimiškose vietovėse. Nors Jonavos rajonas identifikuojamas kaip aukštaitiškas kraštas, tačiau jonaviečių apklausa parodė, kad sutartinės jiems – mažai žinoma sritis. Tad su mokytoja, sutartinių specialiste Liuda Liaudanskaite važiavome į Šveicariją, Kulvą, Upninkus ir mokėmės giedoti šio paslaptingo žanro dainų. Džiaugiuosi, kad šiandien galėsime pasiklausyti upninkiečių folkloro ansamblio „Letaukėla“, vadovaujamo Laimos Dobrovolskienės, ir „Ladutos“ dainininkių su vadove Audra Noreikaite išmoktų sutartinių. Linkėdama malonių akimirkų, kviečiu aktyviai dalyvauti sutartinių rate, kur jų skambesį galėsite pajausti savo balsu ir kūnu“, – kreipėsi šventės vedėja Jovita.
Dainų istorija
Sutartinių žinovės, folkloristės Lauritos Peleniūtės įdomus ir gyvas pašnekesys „Sutartinių kelias“ supažindino su šių dainų istorija – nuo XVI amžiaus Motiejaus Strijkovskio kronikų iki šių dienų. Viešnia akcentavo svarbų Jono Basanavičiaus, kuris itin domėjosi pasaulio kultūromis, kun. Adolfo Sabaliausko, į lietuvių kalbą išvertusio suomių epą „Kalevala“, Augusto Roberto Niemio, brolių Juškų, kitų lietuvybę puoselėjusių asmenybių vaidmenį.
„Nuo jų prasidėjo užrašyta sutartinė. Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų, atsidavimo ir kelionių, kad būtų renkama medžiaga, ieškoma panašumų Lietuvos ir Vakarų Europos kultūrose. Ir visą šį gėrį saugojo kunigai. Visų šių žmonių dėka mes kalbame lietuviškai“, – pateikdama įdomių istorinių faktų kalbėjo L. Peleniūtė.
Kaip rodo surinkta medžiaga, sutartinės buvo dainuojamos Aukštaitijoje. Tačiau, anot jos, jei nėra jų užrašytų, tai nereiškia, kad sutartinių nebuvo ir kitame regione. Be to, yra manymų, jog sutartines dainuodavo tik moterys, bet ir šioje vietoje negalima dėti taško. Sutartinės – tai pasakojimas apie kažką, išvardijimas, lydimas garsažodžių, o šiandienė daina atspindi žmonių jausmus.
„Sutartinių nueitas kelias yra labai ilgas, buvo ir nutrūkęs, tačiau dabar vėl atgyja ir tampa vis gyvesnis“, – akcentavo viešnia, susirinkusiuosius pakviesdama visiems drauge pasimokyti ir padainuoti prie aukuro. Pritariant Tado Dešuko muzikai, piliakalnio erdvėje suskambo šventės dalyvių balsai.
Susitelkimo dvasia
Didelio susidomėjimo sulaukė ugnies apeigos už darną ir bendrystę, kurias atliko vaidilos Liuda Liaudanskaitė ir Kęstutis Račkaitis bei sutartinių giedotojų kolektyvas „Gaudė“ iš Ringaudų.
„Nesvarbu, kokia religija ar tikėjimas yra artimiausias kiekvieno širdžiai. Nors esame skirtingi, mus vienija tai, kad visi mylime ir gerbiame savo tėvynę ir jos kultūrą. Taigi mes visi, būdami šiame rate, kartu kuriame ir labai stiprią, labai galingą energiją. Tos apeigos, kurias atliekame, būtų tuščios, jei neturėtume savų intencijų. Todėl kviečiu sugalvoti savąją intenciją, padėką, prašymą ar norą sau ir visai bendruomenei ir tyliai, iš minčių, iš širdies ją sudėti į tautinę juostą, kuri bus leidžiama per rankas. Tegul mūsų bendra istorija ir kultūra, kuri taip gražiai skleidžiasi amatuose ir sutartinėse, suvienija mus į stiprią, gilias šaknis turinčią bendruomenę, kurios varomoji jėga būtų ne baimė, pyktis ar susipriešinimas, bet meilė ir didžiulė pagarba mus supančiai gamtai. Tegul ugnies liepsna mus sutelks, nuramins ir įkvėps išminties ir drąsos daryti gerus darbus savo šaliai ir pasauliui“, – prieš prasidedant apeigoms, linkėjo J. Rutkauskaitė.
Magija iš tiesų veikė – susirinkusieji aktyviai dalyvavo ugnies nuprausimo, žemynėliavimo, aukojimo ugniai ritualuose, tikėdami apeigų galia ir sugalvotų norų išsipildymu.
„Sutarysmos“ festivalyje, be jau minėtų kolektyvų, giedojo grupės „Čiulbutė“ iš Ignalinos ir uteniškių „Sėdauta“.
Veiklų įvairovė
Prie kūrybinių dirbtuvių būriavosi smalsuolių būreliai. Vilma Norvilytė atėjusiuosius viliojo į lietuviškų smilkalų dirbtuves „Tarp samanų“. Mergina pasakojo, kad festivalyje pateikia savo močiutės iš Varėnos rajono Meškučių kaimo smilkalų, gaminamų iš kadagio pelyno ir gintaro dulkių, receptą
„Pasak močiutės visi šie ingredientai subalansuoja emocinę ir fizinę būseną – padeda nusiraminti, malšina danties skausmą vaikučiui ir taip toliau, – supažindino smilkalų gamintoja. – Seniau moterys susirinkdavo į trobą, dainuodavo sutartines ir spausdavo magišką galią turinčius kamuoliukus. Į vieną smilkalą galima sudėti iki keturių žolelių. Tarkime, rožių žiedai simbolizuoja drąsą, meilę ir pasitikėjimą, jonažolės – sveikatą, kanapės – pinigus, turtą. Kitąsyk smilkalus aš papildau cinamonu, kuris teikia energijos panašiai kaip kava. Bet tonizuojančiai veikia antibakterinis augalas – kadagys, kurio visada yra bažnyčioje naudojamuose smilkaluose.“
Kitoje palapinėje rišti šiaudinukus mokė tautodailininkas Artūras Narkevičius iš Žeimių. Pamėginti pirštų miklumą rinkosi ne tik moterys, bet ir vyrai.
Šilų kultūros centro vadovė Rūta Liutkevičienė kvietė susilieti su gamta ir iš smilgų nusipinti interjerą puošiantį kilimą, nusivyti juostelę ar pasigaminti patrauklų pakabuką. „Norinčiųjų pajusti gamtos artumą ir išsiausti kilimėlį ar tiesiog paveikslą yra labai daug. Tai ir pramoga, ir namų puošmena“, – sakė Rūta.
Vilija Vaškevičienė ir Vilija Rinkevičienė, atstovavusios Krašto muziejui, baltų raštais mokė dekoruoti drobinius maišelius. O prie žolininkės Reginos Karaliūnenės kiemeliu būriavosi tie, kuriuos domino gydomųjų žolelių (ugniažolių, kaulažolių, kitokie) mišiniai.
Senųjų amatų puoselėtoja, mokytoja Ž. Laurinavičienė, apsirengusi archajiniais apdarais su žalvariniais papuošalais, apsiavusi naginėmis, aiškino, kaip nuvyti juostas, įpinti į jas raštus, pasirinkti dažų spalvą, kvietė čia pat išmėginti savo sugebėjimus. Pasak amatininkės, tai nėra sudėtinga, bet reikia kantrybės ir meilės šiai meno šakai.
Festivalio dalyviai suko į dirbtuvėles, kuriose meistrai galėjo kūną numarginti baltų raštų tatuiruotėmis, ragavo ant laužo pačių išsikeptos duonelės, skanavo JKC kolektyvo išvirto šiupinio bei karštos arbatos.
Puikus įvertinimas
Šventė, surengta ant paslaptimi alsuojančio piliakalnio, nuo kurio žvelgiant į Nerį atsiveria nuostabi Žinėnų atodanga, paliko malonių prisiminimų.
„Mano nuomone, sutartinių festivalis – tai vienas dvasingiausių kultūros centro renginių. Jis tiesiog neturi terpės nesėkmei. Suvažiavo daug kolektyvių, visi pasipuošę baltų drabužiais, amatininkai visas edukacijas taip pat susiejo su sutartinių istorija, su baltais. Festivalį vertinu labai gerai, todėl, neabejoju, – jis turi būti tęsiamas ir dar labiau plečiamas. Apie būtinumą sutartinių festivalius organizuoti ateityje liudija ir atvykusių žmonių gausa – automobilių kolona nusidriekė ne vieną kilometrą. Vadinasi, žmonėms rūpi tokie renginiai ir yra aktualūs. Būtent analogiškos sueigos prikelia istoriją, o mus visus nuveda į šimtmečius nuo mūsų nutolusią tautos kultūrą“, – festivalį įvertino JKC direktoriaus pavaduotoja Jurgita Serapinė.
Daugiau nuotraukų – JKC svetainėje
Irena BŪTĖNAITĖ
Jūratės Jakubavičienės nuotr.
