Dumsiškių k. (Šveicarijos sen.) šiltą periodą leidžiantis technikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Jonas Butkevičius, prieš dešimtmetį gyvenimą paskyręs tapybai, šiemet parengė ir išleido tapybos darbų albumą „Pranas ir Jonas Butkevičiai. Skambančios spalvos“, kuriame apžvelgiamas tėvo ir sūnaus kūrybinis kelias. Naujo leidinio pristatymas buvo surengtas rugsėjo 9 d. Viešojoje bibliotekoje ir įsikomponavo į Jonavos 273-iųjų metų sukakčiai skirtų renginių ciklą. Atėjusieji į susitikimą galėjo apžiūrėti abiejų šeimos narių eksponuojamų paveikslų parodą..
Gilus dvasinis ryšys
Prof. J. Butkevičius pabrėžė, kad jis esąs „tėvo tęsinys“. Būdamas talentingas menininkas, geležinkelyje dirbęs Pranas skatino ir savo sūnų imtis teptuko. „Bet buvau laisvamanis, nors mano dėdė profesorius Vladas Karatajus kalbino pasirinkti dailę, bet 1966-aisiais baigęs Vilniaus Antano Vienuolio mokyklą, pasukau į urbanistiką su transporto pakraipa tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, vadintame „visiukais“ (dabar Gedimino technikos universitetas, VGTU – I. B.). Tačiau tapybos neatstūmiau – mokiausi iš tėčio ir vieno žymiausių tapytojų – dėdės Vlado Karatajaus. Savaitgaliais grįždamas į sodybą Dumsiškių kaime, pasikalbėdavau su tėčiu apie meną, jis klausdavo mano nuomonės apie nutapytus darbus“, – vakaro metu priminė J. Butkevičius.
Išėjęs į pensiją ir gyvendamas Dumsiškių kaime (tuomet – Dumsių), P. Butkevičius nutapė gražiausius savo paveikslus, nenutoldamas nuo drožybos – drožė koplytstulpius, kryžius, įvairias medžio skulptūras. Pasak Jono, įkvėpimo tėtis sėmėsi iš gamtos, ant drobių perkeldamas peizažus, natiurmortus, iš pradžių turėjęs polinkį į realizmą, vėliau palinkęs į fovistinius darbus. „Matydamas tėvelio talentą ir gebėjimus, siūliau jam pereiti prie abstrakcijų. Prisimenu, per žiemą nugruntavo 16 drobių ir man pasakė, kad pavasarį jis sprogs spalvomis. Deja, sprogo širdis. Iki šiol nedrįstu prisiliesti prie tų kūrybai paruoštų drobių“, – jausmingai kalbėjo J. Butkevičius, pasukęs tėčio pėdomis.
Išeidamas į Anapilį P. Butkevičius paliko apie 300 paveikslų ir labai daug drožybos kūrinių.
Tapyba – tai iššūkis
J. Butkevičius teigė, kad jį gamta taip pat labai įkvepia kūrybai, mat jis gimęs po Šaulio ženklu. Tačiau, apkeliavęs per 70 valstybių, patyręs Kilimandžaro, Monblano, Gunung Agung (Indonezija), kitų viršukalnių kvapą gniaužiantį jausmą, nemažai idėjų parsiveža iš kelionių. Keliaudamas po pasaulį, Jonas aplanko muziejus, į Lietuvą parsiveža nemažai meno knygų, taip sukaupdamas didelę knygų kolekciją iš įvairių valstybių.
Dailininko kelią pradėjęs nuo nedidelio formato paveikslų, dabar kūrėjas imasi kur kas didesnių drobių. Dr. Dalios Karatajienės žodžiais tariant, „gamta ir daiktai tapo ne betarpiško jų stebėjimo meniniais rezultatais, o pavidalais, kylančiais iš menininko atminties, iš jo vaizduotės, o kartais – iš matytųjų dailės kūrinių. Išėjęs iš peizažo ir natiurmorto ribų, papildęs paveikslus iki pirmykščių pavidalų redukuotomis ir stilizuotomis žmogaus ar jo kūno detalėms, Jonas kaskart didino ir savo kūrinių formatus.“
„Tapyba – nėra lengvas darbas, tai iššūkis sau – ar įveiksi tuščią baltą drobę ir paliksi joje savo minties pėdsaką, ar pasiduosi. Galėčiau palyginti su kopimu į kalną, kai reikia įveikti visus sunkumus. Taigi, norėdamas išreikšti vaizdinį, pirmiausia perleidžiu per savo matymo prizmę, jį abstrahuoju, numatau spalvinį derinį, o paskui duodu valią jausmui ir intuicijai, improvizuoju, siekdamas, kad paveikslas įgautų skambesį. Dažnai kartoju: man paveikslas turi skambėti“, – kūrybos subtilybėmis dalijosi J. Butkevičius.
Anot profesoriaus, spalvos atspindi žmogaus emocijas, mintis ar net darbus. Juk visi girdėjo posakį, kad to ar ano žmogaus gyvenimas yra spalvingas. „Geriausiai jaučiuosi miegodamas palapinėje, o paveiksluose ieškau santarvės tarp žmogaus ir gamtos, nes joje jaučiuosi geriausiai. Tačiau, prisipažinsiu, esu nutapęs ir grotesko atspalvį turinčių darbų, nes mūsų gyvenime nestinga absurdo scenų. Menas bus tada, jeigu palies žmogaus širdį, sujaudins ar kitaip suvirpins sielą. Mėgstu ryškias spalvas, kurios, mano nuomone, suteikia skambesį. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę, apie 150 spalvų, ir reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje. Dažniausiai uždedu baltą pagrindą, o ant jo tepu įvairias kitas spalvas, tas paveikslas būna ryškesnis. Tada jis ima skambėti“, – kūrybine patirtimi dalijosi menininkas, tapybos procese kartais naudojantis ne tik teptukus, bet ir menteles.
Iš tiesų tapybos technika yra labai sudėtinga. Anot Rimo Bičiūno, tapančio daugiau kaip 60 metų, net per tokį ilgą laikotarpį neįmanoma perprasti tapybos gilumos. „Kartais pasiseka puikiai, kitąsyk matai, kad kažko lyg ir trūksta. Eidamas prie molberto, niekada nenaudoju psichologinio spaudimo prieš savo valią. Jeigu jauti, kad neturi įkvėpimo, tai nereikia ir imtis kūrybos“, – sakė prof. J. Butkevičius.
Palikimo esmė
Albumo pristatymo šventėje dalyvavęs Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pasidžiaugė – jo namuose taip pat yra J. Butkevičiaus paveikslų.
„Abu Butkevičiai – Pranas ir sūnus – transportininkai. Ir man teko prisiliesti prie transporto reikalų. Šiandien labai malonu dalyvauti albumo pristatymo vakare, – kreipėsi politikas. – Kiekvienas į meną žiūrime savaip. Ne kartą susimąstydavau – kas yra toji varomoji jėga, verčianti dalyvauti parodose, garsinti Lietuvą? Šiandien manau, kad tai lemia smalsumas, gyvenimo įžvalgos. Nors profesorius Jonas yra technokratas, bet sieloje turi tokių savybių, kurios neišsakytos monografijose, bet išreikštos paveiksluose. Be smalsumo, dvasingumo, veiklumo, Jono krūtinėje kunkuliuoja meilė protėviams, Šveicarijai, Vilniui, Lietuvai, Jonavai, žmonėms. Šia malonia ir didinga proga norėčiau padovanoti dailininkui Jonui Butkevičiui paauksuotą atminimo medalį, kuris vadinasi „Meilė“. Dėkui, kraštieti, už tokią gražią ir prasmingą dovaną – meno kūrinių albumą.“
Pažintimi su dailininku pasidžiaugė Viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus atstovas, kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas. Jis prisipažino pirmą kartą norįs atvirai pasakyti, kad dr. Jonui seniai reikėjo eiti dailininko tėvo taku. Jo manymu, „šiandien spalvomis skambėtų visa Lietuva“.
„Palikimas nebus tas, ką išmokai, didžiausias ir vertingiausias palikimas yra tai, kai dvasia įdedama į kūrinius. Technokrato karjera nesutrukdė tapti dailininku, kurio paveiksluose išryškintos spalvos pagyvina rutinos nuniokotą kasdienybę. Tai pirmas solidus leidinys, turintis aukso fondo vertę. Šis albumas turi išliekamąją vertę, nes jame galime susipažinti su artimo dueto – tėvo Prano ir sūnaus Jono – sukurtais darbais“, – sakė V. Venckūnas.
Jonaviečiams derėtų priminti, kad J. Butkevičius yra Lietuvos Karališkosios Bajorų Sąjungos senatorius, Legitimacinės komisijos narys, sukūręs Šveicarijos herbą, besidomintis senosiomis pasaulio civilizacijomis, suprojektavęs ir pastatęs įvairiose Lietuvos vietose penkis koplytstulpius ir kryžių. Trejus metus iš eilės jo sodyboje (Dumsiškių kaime) šurmuliuoja prasmingi ir informatyvūs bei šilti renginiai. Viena šventė buvo skirta Šveicarijos krašto kūrėjams – dailininkams, poetams, muzikantams, kitų sričių talentams atminti ir pagerbti. Užpernai į muziejumi virtusios sodybos kiemą atskubėjo bajorai iš įvairių kampelių, o šių metų vasarą nuskambėjo poezijos ir muzikos šventė.
Sklaida po pasaulį
Tėvo ir sūnaus tapybos darbų albumo išleidimą paskubino pernai Joną užklupusi netikėta ir sunki liga. „Nežinodamas, ar dar pamatysiu rytą, galvodavau, kad būtina įprasminti tėčio, o šalia jo – ir mano atminimą. Tad išėjęs iš ligoninės, ėmiau dėlioti knygą. Nuotraukas jau turėjau, buvo ir daugiau medžiagos, tad albumą, padedamas tekstus į anglų kalbą vertusios Irutės Adomavičiūtės, per du mėnesius parengiau ir atidaviau leidyklai. Labai dėkoju Jonavos rajono savivaldybei už paramą, ačiū Vytautui Venckūnui, kuris nuoširdžiai rūpinosi šio leidinio pasirodymu. Esu dėkingas visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad šiandien mudviejų su tėčiu tapyba būtų prieinama kiekvienam, kuriam tai rūpi“, – dėkojo J. Butkevičius.
Kaip sakė Viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, „toks dviejų šeimos narių leidinys – neįkainojama vertybė, kuria galės naudotis visi jonaviečiai, lankantys biblioteką“. „Svarbiausia, kad albume pristatomi mūsų rajono kūrėjai, menininkai, kad jame alsuoja Šveicarijos, Lietuvos ir Jonavos dvasia. Ateikite, vartykite, grožėkitės“, – kvietė ji.
Dalis P. Butkevičiaus nutapytų paveikslų yra privačiose kolekcijose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Armėnijoje, Latvijoje, Estijoje. Jo sūnaus Jono, surengusio per 40 parodų tiek mūsų šalyje, tiek užsienio valstybėse, darbų randama privačiose kolekcijose JAV, Argentinoje, Švedijoje, Danijoje, Austrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose, 1863 m. sukilimo muziejuje Paberžėje, Jonavos ir Kėdainių krašto muziejuose.
Irena BŪTĖNAITĖ
