Nesuklysime pasakę, kad Donatas buvo mūsų, senjorų sambūrio, siela. Stiprus ir plačiapetis, balsingas ir atviras, jis, nelyginant koks aktorius, atsistodavo salės viduryje ir rėždavo kokį nors eilėraštį iš Bernardo Brazdžionio kūrybos. Šis, žinia, garsėjo kaip Lietuvos laisvės šauklys, genialus ir galingas, savo balsu iš tikro panašus į jonavietį.

„O gal kas nors pažinote ar esate sutikę mano jaunystės draugą Juozą Česnakavičių? – vis užklausdavo. – Jis irgi nuo Kėdainių, susipažinome tremtyje, rašė eilėraščius“. Deja, niekas jo draugo nepažino, nebuvo sutikę, o gal ir buvo, nes anas, grįžęs iš tremties, irgi šiuose kraštuose blaškėsi.

Netikėjome, kad jam, Donatui Kvedarui, jau 98-eri. Užmiršome, kad galiūnai taip pat palūžta. Tik kai pats prasitarė, kad atėjo į „Polėkio“ klubo susitikimą turbūt paskutinį kartą (vėliau telefonu „pasitaisė“ – girdi, priešpaskutinį), klubo vadovės veide šmėstelėjo liūdesio šešėlis. Ir staiga visi prisiminėme, kad TAI neišvengiama, kad TAI sunkiai suvokiama, nors ir prijaukinama. Kai TAI pasibeldžia, durų net ir didžiausia spyna neužrakinsi. To išėjimo net griausmingiausiu balsu nenubaidysi, nepasislėpsi po toliausių miestų ar sutiktų žmonių slapyvardžiais.

Atėjo net nuo Krakių, 1925-aisiais, išėjo į Karmėlavą 2024-aisiais, ten, kur ilsisi žmona Birutė, keliavusi kadaise net į Vorkutą palengvinti savo bendraminčiui likimo naštą, kur sūnus ir dukra.

Gaila, mielas žmogau, kad pažinome Tave tik epizodiškai, kad neatvėrėme visų Tavo dvasios lobių, nors nujautėme, kad Tu dar ne visas tarp keturių bibliotekos sienų, , kad didžioji Tavo kančios, aistrų ir polėkių dalis – slaptinguose Tavo būsto stalčiuose, širdies archyve. Ten, juose, ir per pustrečio šimto laiškų Mylimajai, ir ant beržo tošies „atspausdinta“  pirmoji knyga – atmintinė elektrotechnikams, ir nuotrauka, sustabdžiusi akimirką, kai su maestro Vladu Mikėnu žaidėte šachmatais, ir vieni su kitais susiliejantys, persipinantys pasakojimai apie 16 metų, praleistų šalčio ir nevilties imperijoje, akmens anglies kasyklose. Tik dalis tų pasakojimų tilpo į 2020 m. „Taurostos“ žurnalo pirmąjį numerį. Jame, kaip ir istorijos pamokose, pilietiškumo bei draugiškumo ugdymo gelmėse, ilgai ir prasmingai išliksi. Juk ne kartą sakei: „Draugystė stipriau už meilę“...

Ilsėkis Amžinybėje, mielas žmogau.

„Polėkio“ klubo bendraminčiai