Ne veltui pirmas pavasario mėnuo pavadintas kovo vardu – gimtinėn grįžta paukščiai. Pirmieji iš šiltųjų kraštų parskrenda vieversiai, kurie nuo seno laikomi pavasario šaukliais. Tačiau vadinamųjų vyturėlių balsas palyginti silpnas, lyriškas, o ir miesto centre šio mažo paukštelio neišvysi, jis – laukų padanges čirpina. Kas kita miesto nevengiančio kovo balsas: skardus, stiprus, labiau tinkantis tinginiams, slunkiams pabudinti, pavasario darbams paraginti. Po vieversių ir kovų grįžta varnėnai, pempės, gervės. Kovo mėnesį Nemuno deltoje būriuojasi tūkstančiai gulbių, žąsų, ančių. Tiesa, yra tokių paukščių, kurie žiemoja Lietuvoje. Kiti sparnuočiai yra netolimi migrantai – išskrenda į kaimynines šalis, iš kur per dieną gali grįžti į gimtinę apsižvalgyti. Pvz., vasarį dažnai parskrenda pilkosios žąsys: jei randa maisto, pasilieka, jeigu laukai dar nukloti sniegu, grįžta atgal.
Vieversio diena
Kartą gyveno trys seserys. Augo didelio turto nematydamos. Buvo geros ir dailios, tik viena šiek tiek tinginė. Tėvas, norėdamas už tinkamų jaunikių jas išleisti, mokė dabštumo ir ragino kraitį krautis. Paaugusios mergelės įniko vieną žiemą verpti. Vis verpia vakarais, vis dūzgia, o viena jų daugiau dainuoja, nei ratelį mina. Ėmė mama ją gėdinti: „Skubėk verpti, o tai atlėks vieversys ir susisuks lizdą iš tavo vilnų“. Dukra iš tokių pamokymų tik juokėsi.
Seserys vilnelę jau baigia suverpti, o trečioji tik dainuoja, tik šoka ir ratelio nemina. Sesės, verpalus suverpusios jau į stakles sėdo audimo austi, o trečioji vis dar verpimo nebaigusi.
Pamažėle pradėjo ir sniegai tirpti, vis dažniau saulės spindulys per langelį kyšteli, o vilnelė dar nebaigta. Kad ir kaip motina dukrą ragino, vis ji neskuba.
Pakilusi vieną rytą jau norėjo trečioji prie ratelio sėsti, tik žiūri – vilnos nebėra! Žiūri po suolu, po lova, gal pelė kur nunešė, bet vis neranda.
Įdienojus tėvas iš laukų sugrįžo ir pasakoja, kad jau vieversys jį beariantį pasveikino. Suprato mergelė, kad vieversėlis bus vilną nunešęs ir sau lizdą susisukęs. Taip ir liko mergelė vilnų neverpusi, kraičio nekrovusi ir neištekėjusi...
Migracijos priežastys
Vieversys vadinamas lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Senoliai manė, kad jei šis paukštis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Anot ornitologų, sugrįžę vieversiai čiulbėti pradeda ne iš karto, o tik saulei įšildžius žemę.
Netrukus po vieversių grįžta ir kitų rūšių paukščiai. Kovo 10 – oji minima kaip 40 – ties paukščių diena, nes apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Kovo 25 –ąją minima Gandro diena, nes tądien apytikriai grįžta gandrai. Sakoma, kad gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus.
Pasak ornitologo Vytauto Jusio, pagrindinė priežastis, kodėl migruoja Lietuvoje gyvenantys paukščiai, yra ta, kad atšalus jie nebeturi kuo maitintis. Todėl išgyventi šaltąjį sezoną jie skrenda į šiltesnius kraštus. Kada paukščiai sugrįš pavasarį, priklauso nuo oro sąlygų, randamo maisto, taigi, vienais metais sparnuočiai gali grįžti anksčiau, o kitais vėliau.
„Jau daug metų stebiu paukščius. Vieversiai yra grįžę ir vasario 10 dieną, ir 11 dieną. Kažkuriais metais buvo labai šaltas pavasaris, tai vieversiai grįžo kovo 26 dieną“, - sako ornitologas.
Žinoma, išskrenda ne visi sparnuočiai, vis daugiau jų lieka žiemoti. Per paskutinius 100 metų nors vieną kartą Lietuvoje žiemojo 222 paukščių rūšys. Vien paskutinį dešimtmetį atsirado 30 naujų rūšių, kurios žiemą praleido Lietuvoje. Gruodžio mėnesį, sausio pradžioje dar būna tūkstančiai pempių, žąsų, dirvinių sėjikų.
Vieni prisitaiko, kiti - nyksta
Dažniausia Lietuvoje sutinkama paukščių rūšis – paprastasis kikilis, kurių kasmet Lietuvoje peri apie porą milijonų porų. Kitas dažnai sutinkamas paukštis – didžioji zylė. V.Jusys pastebi, kad sparčiai mažėja smulkių rūšių paukščiai, prie kurių pripratę lietuviai – strazdai, devynbalsės pečialindos, vieversiai, kregždės, perkūno oželiai, pempės, kurapkos.
„Anksčiau pempes galėdavai pamatyti kiekvienoje balutėje, o dabar ją išvysti jau įvykis, kaip ir kurapką“, - pastebi V.Jusys.
Visgi yra paukščių rūšių, kurios prie kintančių sąlygų prisitaikė ir jų populiacija ženkliai padidėjo. Pagal Raudonąją knygą prieš 10 metų Lietuvoje perėjo 150, o dabar jau 15000 gervių porų.
Didysis baltasis garnys Lietuvoje pirmą kartą pamatytas buvo praeito amžiaus viduryje, šio amžiaus pradžioje tvenkiniuose fiksuoti jų būriai po 100. Prieš kelerius metus baltieji garniai pradėjo perėti ir dabar peri kolonijomis.
Baltabruvis nykštukas buvo retas svečias, tačiau paskutiniuosius 5 metus ornitologai jų pagauna daugiau kaip po 100. Vis dažniau atskrenda ir geltongalvė kielė. Įdomu, kad Lietuvoje jau žiemoja (stebėtos Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje) kramerio papūgos, kurios paplitusios ir Vakarų Europoje.
Vieni paukščiai prisitaiko, kiti nesugeba to padaryti. Lietuvoje daug paukščių nyksta dėl miškų kirtimų, taip pat įvairių chemikalų naudojimo žemės ūkyje: žūva ne tik kenkėjai, bet ir naudingi vabzdžiai, paukščiai. Dėl kraštovaizdžio pokyčio itin nyksta laukų paukščiai, mažėja visa bioįvairovė. Viduržemio jūros regione paukščiai vis dar gaudomi, šaudomi ir valgomi, prisidengiant „senomis tradicijomis“.
Ir paukščiai turi žiedus
Ventės rage, nedideliame pusiasalyje rytinėje Kuršių marių pakrantėje, įsikūrusi Tado Ivanausko ornitologijos stotis. Čia, pro Ventės ragą, rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių. Geografiniu ir gamtiniu požiūriu, Ventės ragas yra ideali vieta gaudyti ir žieduoti paukščius. Stotyje stovi didžiausios Europoje migruojančių sparnuočių gaudyklės, taip pat čia įrengtos ir originalios konstrukcijos „zigzaginės“ gaudyklės, kuriomis paukščiai gaudomi bet kokiomis oro sąlygomis ištisus metus.
Kasmet čia sužieduojama 130 – 150 rūšių paukščių. V.Jusys pasakoja, kad iš Ventės rago toliausiai į Rytus (Krasnojarsko kraštą) yra nuskridęs svirbelis, toliausiai į Pietus – upinė žuvėdra, rasta Pietų Afrikoje. Toliausiai į Vakarus nuplasnojo alksninukas, o į Šiaurę – ankstyvoji pečialinda. Ilgiausiai išgyveno juodoji žuvėdra, kurią Rusnės pakrantėje V. Jusys žiedavo jauniklę, o po 23 metų ji buvo pagauta Olandijoje.
Įdomu, kad parkuose gyvenančios varnos išgyvena apie 15 – 20 metų. Iki 100 metų išgyventi gali didelės papūgos, grifai.
Gandrų poros žiemoja atskirai
Pastaruoju metu paukščiams vis dažniau yra uždedami GPS siųstuvai, kurie yra brangūs, tačiau suteikia kur kas daugiau informacijos nei žiedeliai. Stoties ornitologai, bendradarbiaudami su Gamtos tyrimų centru, Klaipėdos universitetu, šioje srityje vykdo plačius tyrimus. Siųstuvai jau buvo uždėti ereliams, pesliams, pievinei lingei, garniams, kormoranams.
V. Jusio kieme trejus metus gyveno gandrų pora, paženklinta siųstuvais. Jie išskrisdavo žiemoti į centrinę Afriką. Itin įdomu jų kelionę namo stebėti pavasarį.
„Vienais metais kovo 25 –ąją žiūriu, kad nėra gandrų. Su kolega pažiūrėjome, kad tąkart jie buvo Ukrainoje, jau kitą dieną Baltarusijoje. Žiemą pora išsiskiria ir kartu nebūna, tačiau kartais net tą pačią dieną dviejų valandų skirtumu sugrįžta į tą patį lizdą“, - pasakojo ornitologas.
Nauji būstai grįžtantiems paukščiams
Belaukiant sugrįžtančių sparnuočių, miškų urėdijose kiekvieną pavasarį vyksta inkilų kėlimo šventės. Jų metu visoje šalyje kasmet iškeliama apie 3 – 4 tūkst. inkilų. Juos organizuoja miškininkai, kurie susitikimuose su mokyklų moksleiviais, gamtos mylėtojais išsamiai papasakoja, kokie yra inkilų pasidarymo ir kėlimo miške reikalavimai, kaip kiekvienai paukščių rūšiai juos parinkti, kokie yra miške paukščių perėjimo, maitinimosi ypatumai.
Tinkamai parinkus vietą, iškėlus reikiamo dydžio inkilą su atitinkamo skersmens landa galima tikėtis, kad jame įsikurs mėgstamas paukštis. Stambesni paukščiai ieško lizdui sukti saugesnės slėptuvės drevėse ar apleistuose uoksuose, tačiau juos galima įkurdinti ir dirbtiniuose būstuose. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims – kukučiams, pelėdoms, žalvarniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.
Patartina inkilus gaminti iš sausų, neobliuotų lentų, nedažyti, kad užaugę jaunikliai galėtų išlendant lengvai įsikabinti kojomis. Toks inkilas natūraliai patamsėja ir labiau susilieja su aplinka. Svarbu iškelti inkilą taip, kad jis būtų stabilus, lengvai pastebimas ir šakos, ypač eglių, netrukdytų prie jo lengvai priskristi. Nereikėtų prie inkilo landos tvirtinti laktos ar kartelės, nes ji tik padės plėšrūnams lengviau pasiekti inkilo landą. Miške inkilus rekomenduojama kelti mažiausiai 40 – 50 m atstumu vienas nuo kito, kad paukščiai turėtų savo gyvenamąją erdvę. Soduose, sodybose galima ir mažesniu atstumu.
Inkilus galima kelti ištisus metus, nes juose galės saugiai apsinakvoti ir kiti paukščiai, apsigyventi vabzdžiai ar kaupti maisto atsargas miegapelės.
Pakabinus inkilą, reikia nepamiršti jo priežiūros – kiekvienais metais rudenį ar žiemą turi būti išvalomas vidus, nes sename lizde kaupiasi drėgmė, būna parazitų.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
