Šiemet anksti prabudus pavasariui, vieni po kitų skuba reikštis gamtos gyvybės ženklai: savo geltonais žirginėliais purkštauja lazdynai, triukšmingai garsindamiesi į gimtus namus grįžta paukščiai, saulės įšildytoje atšlaitėje skleidžia žiedą pirmoji žibuoklė. O miške... bunda skruzdėlės. Šių mažųjų sutvėrimų vorelės sruvena takais ir labai primena žmones. Darbštūs vabzdžiai sudaro milijonus siekiančias bendruomenes, stato būstus, rūpinasi savo prieaugliu ir aršiai gina namus.
Naudingieji vabzdžiai
Kai Karlas Linėjus 1758 metais išskyrė skruzdėlių šeimą Formicidea, jis priskaičiavo tik septyniolika šių vabzdžių rūšių. Šiuo metu suskaičiuojama apie 1,2 tūkst. rūšių, tačiau spėjama, jog jų gali būti daug daugiau.
Skruzdėlės gyvena visame pasaulyje, bet artyn į ašigalius jų vis mažyn ir retyn. Kalnuose taip pat gyvena skruzdžių. Tačiau tikrasis jų rojus – tropikų zona, kur vešli augalija, daug saulės, pakanka drėgmės. Ten jos sudaro 15 – 20 proc. visų gyvų organizmų masės.
Puikų vabzdžių prisitaikymą lėmė ypatinga mityba, socialiniai santykiai ir specifinio būsto statyba. Jie sukūrė išlikimui būtinus ryšius, kurie paremti komunikacija, bendruomenės ir namų gynyba. Vienos rūšys minta tik augaliniu maistu, kitos ieško gyvo grobio, trečios pasitenkina gaišena ir taip išvalo aplinką. Naikindamos miško kenkėjus, skruzdės apsaugo augalus ir medžius. Kita vertus, smaližės dažnai įsibrauna į žmonių namus, įsisuka į maisto atsargas. Ypač jas vilioja saldumynai ir vaisiai.
Lietuvoje turime apie keturiasdešimt skruzdėlių rūšių, daugiausia tai naudingi vabzdžiai. Jos skiriasi į du pošeimius: kandžiųjų ir geliančiųjų. Kandžiosios turi tvirtus žnybtus, kurie reikalingi kovoti, susmulkinti maistą, kasti urvus. Joms priklauso sodinės, rudosios miško, juodosios medžių, raudonosios, tamsiarudės ir kai kurios kitos skruzdėlės – visos geros mūsų pažįstamos. Kai kurios rūšys turi geluonį – rudosios mirmikos ir dar keletas rūšių aptinkamos daugiausia spygliuočių miškuose, senuose kelmuose, po akmenimis.
Manoma, kad ieškodamos maisto skruzdėlės nutolsta nuo skruzdėlyno šimtus metrų, tačiau vėliau randa kelią namo. Vienos orientuojasi pagal paliktus kvapus, kitos (ypač gyvenančios dykumose) remiasi žemės ir dangaus orientyrais. Yra vabzdžių, kurie „ūkininkauja“ ir taip užsitikrina, kad niekada nebadautų.
Skruzdėms būdingas parazitizmas, kanibalizmas, aptinkama vergovės pavyzdžių, tačiau galimas ir bendradarbiavimas. Šilto klimato zonoje skruzdės buriasi į milžiniškas kolonijas, sudarytas iš keliasdešimt vienoje vietoje įkurtų skruzdėlynų. Tokiame „didmiestyje“ vabzdžiai draugiškai bendrauja, kartu ginasi nuo priešų.
Požeminiai labirintai
Skruzdėlyno paviršiuje knibžda begalė vabzdžių, o giliai po žeme jų yra dar daugiau. Biologai, tyrinėjantys šių gyvių ypatybes, tvirtina, kad skruzdėlynas primena labai sumaniai sukonstruotą architektūros kūrinį. Būstas paprastai renčiamas iš spygliuočių šapelių, todėl derva ir sakai puikiai apsaugo nuo lietaus, puvimo, sulaiko šilumą.
Skruzdėlių urveliai, kurių plotas siekia net 15 kvadratinių metrų, driekiasi giliai po žeme (iki 2 m). Visos suręstos patalpos turi paskirtį: vienose auginamos lervutės, kitur kaupiamos maisto atsargos. Įrengti ir miegamieji, kur darbininkės ilsisi naktį arba susispietusios žiemoja per šalčius. Čia yra ir tualetai, šiukšlių sandėliai, kapinės, kurios periodiškai valomos. Beje, mirštanti skruzdėlė paskleidžia kvapą, kuris įspėja, kad laikas ją nutempti kuo toliau nuo skruzdėlyno.
Skruzdės panaudoja požeminius vandenis, o drėgmės lašeliais numalšina troškulį, sudrėkina besivystančias leliukes. Kad neišplistų ligos ir nesugriūtų tobulas daugiabutis, jį reikia nuolat prižiūrėti ir remontuoti. Darbininkės pastebi, kada reikia pakeisti susidėvėjusias konstrukcijas, sutvirtinti urvelius ar iškasti naujus. Jos tempia į išorę sudrėkusius šapelius, džiovina ir vėdina skruzdėlyną. Motinėlei ir kiaušinėliams reikia šilumos, todėl skruzdės apšildo patalpas savo kūneliais. Jos ropščiasi į skruzdėlyno paviršių, kaitinasi saulėje, o paskui skuba žemyn, kad perduotų šilumą į požeminius kambarius.
Skruzdėlių ūkiai
Centrinėje Amerikoje randama skruzdėlių, kurios verčiasi grybų auginimu. Kiekviena rūšis puoselėja specifinius grybus, be kurių negalėtų išgyventi. Požeminėse skruzdėlynų galerijose veša tanki grybiena, nes tai – pagrindinis maisto šaltinis, reikalingas augančioms lervutėms. Didžiausias rūpestis tenka skruzdėlėms darbininkėms – jos atsakingos už substrato paruošimą. Kai smulkinta žolė, sunešta giliai po žeme, pasidengia grybų gijomis, vabzdžiai sąmoningai prižiūri šiltadaržius ir rūpinasi derliumi. Mokslininkai pastebėjo, kad skruzdėlių draugija naudinga ir grybams. Vabzdžiai ne tik suteikia jiems buveinę, bet ir gina nuo kenkėjų. Kai kurios „ūkininkaujančios“ skruzdėlės išskiria į antibiotikus panašias medžiagas, apsaugančias grybus nuo ligų.
Sodininkai žino, kad amarus ir skruzdėles sieja ypatingi ryšiai. Šie sodų ir daržų kenkėjai, siurbiantys augalų syvus, gali pridaryti daug žalos. Vabalėlių populiacija sparčiai didėja, jei netoliese įsikuria skruzdėlynas. Ir šiam reiškiniui yra labai rimtas paaiškinimas. Daugelis skruzdžių rūšių maitinasi amarų išskiriamu skysčiu, todėl augina šiuos vabzdžius lyg naminius augintinius. O amarams patinka tokia globa, nes aršios skruzdėlės gina juos nuo kitų vabzdžių plėšrūnų. Sunku patikėti, bet skruzdės nešioja savo augintinius iš vienos vietos į kitą, ieško jiems sultingesnių augalų, paslepia nuo lietaus. Tačiau aptinkama faktų, kai šeimininkės sudrausmina vabalėlius, kad šie nepaspruktų – nugraužia jiems sparnus.
Matriarchatas
Kadangi skruzdėlyno gyventojų skaičius viršija ne vieną tūkstantį, vidinei tvarkai palaikyti reikalingas griežtas darbų pasidalijimas. Beveik kiekvienas bendruomenės narys žino, kuo užsiimti, tačiau mokslininkai pastebėjo, jog skruzdėlyne visada pasitaiko tokių individų, kurie „patologiškai tinginiauja ir vengia darbo“. Nuostabu, kad skruzdėlių kolonijoje gyvena vien moteriškos lyties vabzdžiai: nevaisingos besparnės darbininkės ir viena motinėlė. Tik atėjus poravimosi laikui, skruzdėlyne išsirita sparnuotos patelės ir patinėliai. Jie pakyla į orą meilės šokiui, o po poravimosi netenka sparnų. Apvaisintos patelės ima dėti kiaušinėlius, kad iš jų išsiaugintų pagalbininkių, o patinėliai paprasčiausiai žūva iš bado. Motinėlė, kuriai patarnauja darbininkės, gali išgyventi iki 15 ar net 30 metų. Eilinės skruzdėlytės, kurios pluša nuo aušros iki aušros, sulaukia 1,5 – 2 mėn., patinėlių gyvenimo trukmė – tik kelios savaitės.
Suprantama, kad didžiausias skruzdėlyno ramstis yra darbininkės, kurias dažniausiai ir matome gamtoje. Motinėlė iš būsto gilumos pasirodo labai retai. Tam nėra jokio reikalo, juk visus darbus nudirba žemesnio rango skruzdės. Darbininkės atsakingos už specializuotus darbus, o jų užduotys priklauso nuo dydžio. Pvz., mažosios prižiūri perus, maitina lervas, vidutinio dydžio skruzdės renka maistą, kaupia ir rūšiuoja atsargas, didžiosioms darbininkėms patikėta ginti skruzdėlyną, smulkinti žolių stiebelius ar grobį. Kas išsivystys iš apvaisinto kiaušinėlio – motinėlė ar konkrečios kastos darbininkė – priklauso nuo lervų mitybos, kurią nulemia tos pačios darbininkės.
Skruzdėlių pareiga kinta su amžiumi. Jaunimas rūpinasi motinėle bei perais, vyresnės skruzdės rausia tunelius, stato, o seniausios ir labiausiai patyrusios sargauja, klajoja po teritoriją.
Bendravimas kvapais
Biologus seniai domina skruzdėlių bendravimas ir būdai, kaip šie vabzdžiai orientuojasi aplinkoje, palaiko hierarchijos ryšius ir kovoja su kitų skruzdėlynų gyventojais. Nustatyta, kad bendruomeniški vabzdžiai komunikuoja lytėjimu, tam tikrais garsais, tačiau didžiausią reikšmę turi feromonai – tam tikros hormoninės medžiagos. Gamtoje pilna skruzdėlių takų, kuriuose niekada nenutrūksta judėjimas. Nustatyta, kad skruzdės pažymi teritoriją cheminėmis medžiagomis, kurios veikia lyg kelio ženklai. Kuo dažniau naudojamas kelias, tuo stipresnis viliojantis kvapas. Jei keliaudamos skruzdės randa daug maisto, kitoms narėms palieka stiprų signalą. Jei grįžta į skruzdėlyną tuščiomis, savo kelio nepažymi, kad nesuklaidintų bendruomenės. Nustatyta, kad tokiais cheminiais signalais skruzdės praneša vienos kitoms apie pavojų (užpuolimą, gaisrą), todėl skruzdėlynas greitai mobilizuoja jėgas kovoti su nepalankia situacija.
Nors gajūs mitai apie šių vabzdžių darbštumą, skruzdės yra ir gan agresyvios. Aprašomi atvejai, kada viena rūšis užpuola kitą skruzdėlyną ir išvagia kiaušinėlius, lervutes. Dar blogiau nutinka, kai į nelaisvę paimamos suaugusios kito skruzdėlyno darbininkės. Vergės būna priverstos atlikti pačius juodžiausius darbus, prižiūri grobikių jauniklius ar net motinėlę. Kartais svetima motinėlė įsiveržia į skruzdėlyną, nužudo karalienę ir užima jos vietą, o kiti nariai net nenutuokia, kas atsitiko.
Skruzdėlynų apsauga
Vienas vidutinio dydžio skruzdėlynas per dieną sunaikina 60 – 100 tūkst. vabzdžių, dauguma – žalingų ar miškuose nepageidautinų. Skruzdėlės būna aktyvios nuo kovo iki spalio mėnesio. Per tą laiką skruzdėlynas surenka 3 - 8 mln. vabzdžių, tad tikrai aktualu rūpintis skruzdėlynų apsauga.
Skruzdėlynus dažnai išardo šernai, „pasidomi“ jais ir barsukai, skruzdėmis bei jų lervomis minta kai kurie miško paukščiai, pvz., meletos. Šernai išardo, išknaisioja skruzdėlių namą, o šios, užuot naikinusios kenkėjus, daug laiko sugaišta jį atstatydamos. Jeigu per metus skruzdėlynas išardomas keletą kartų, šeima gali visiškai išnykti.
Nuo šernų knisimo apsaugo medinės tvorelės. Paukščių žala skruzdėlynams palyginti nežymi. Skruzdės ir jų perai yra būtina maisto dalis paukščiams, be to, sparnuočiai, „murkdydamiesi“ skruzdėlynuose atsikrato įvairių parazitų.
Miškuose, kur skruzdėlynų mažai, reikia juos dauginti. Mirmekologų (mokslininkų, tiriančių skruzdėles) nuomone, vienam miško hektarui reikia keturių skruzdėlynų, tada skruzdės geriausiai reguliuoja kenkėjų skaičių.
Didžiausias rudųjų skruzdėlių namas buvo aptiktas Belgijoje. Jo skersmuo siekė 9,5 m, aukštis – 2,15 m. Mūsų miškuose skruzdėlynai retkarčiais išsiplečia iki 2 m skersmens.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
