Senųjų strebeikiečių albumuose dar galima rasti mažytę nuotrauką su 1957 m. data. Joje - ant mokyklos laiptelių susėdę mokiniai su savo mokytoju, vienas iš jų, trečioje eilėje – Kaziukas Mackevičius, atpėsčiuojantis vartyti čia elementorių iš už Lankesos plytėjusio Jucunkių kaimo. Ne vienas iš tų vaikų sėkmingai baigė anuomet architekto V. Michnevičiaus dvare įkurtą pradinę mokyklą, ne vienas iš jų tebegyvas, darbuojasi įvairiose ūkio, kultūros srityse. O tas juodbruvas berniukas nužengė gana toli mokslo vieškeliais, baigė studijas Vilniaus universitete, netrukus tapo Lietuvos informacijos instituto vadovu, Lietuvos technikos bibliotekos direktoriumi, kur nuoširdžiai ir kūrybingai darbavosi 28 metus.
Sunku išvardinti vienoje vietoje visus K. Mackevičiaus pasiekimus, nuopelnus, gerąsias iniciatyvas. Viena iš jų – Patentinės informacijos centro, tapusio nacionaline ir tarptautine dokumentų saugykla, įkūrimas, jam vadovaujant, biblioteka ėmė rengti aktualias bibliografines rodykles, temines parodas, bibliotekos specialistai ėmė lankytis tarptautinėse konferencijose, seminaruose, keisti įstaigos misiją. Maža to, vadovaujant buvusiam strebeikiečiui, restauratoriai atvėrė senosios bibliotekos, įsikūrusios Šv. Ignoto gatvėje, senąją sienų tapybą, į naujas patalpas perkėlė apie 14 mln. spaudinių fondą.
K. Mackevičius – nuo vaikystės keliautojas, susitikimų su įdomiais žmonėmis, net šėlioniškų nuotykių šalininkas. Pirmoji įdomesnė gyvenimo kelionė – apie 1967 m. vykusi mokinukų ekskursija bortiniu sunkvežimiu į Taliną. O štai 1968-aisiais, patekus į klasės auklėtojos B. Ilgūnienės ir rūpestingo klasės bičiulio G. Ilgūno „globą“, autostopu aplankyta kone visa Lietuva, apmąstymams sustota prie daugelio istorinių paminklų, gamtos objektų, papildančių menkas to meto mokyklines žinias. Rodos, tada Kazys atrado naujų pomėgių – muziką, fotografija. Vėliau fotografo įgūdžiai padėjo jam parengti nepaprastas savo kelionių akimirkų parodas „Ugnikalnių ir geizerių slėnyje“, „Tarpukario bajorai fotografijose“. Išties ne kiekvienam lemta nakvoti prie veikiančio ugnikalnio, stebėti, kaip Karakumų dykumoje slepiasi išgąsdinta kobra, evenkų krašte grožėtis šiaurės pašvaiste.
Pelnęs užtarnautą poilsį, Kazys su žmona vis dažniau sugrįždavo tėviškėn, į Žeimius, tvarkė savo tėvų sodybą, rengėsi čia ilgesniam gyvenimui. Nesilpnino dėmesio ir Vilniaus krašto bajorų karališkajai sąjungai, buvo jos garbės vadu, kitoms bajorų organizacijoms, o 2014 m. inauguruotas į Šv. Kazimiero ir Šv. Vaitiekaus ordinų narius. Žeimiečiams džiugu, kad Kazio pastangų dėka čia įsteigtas skulptoriaus prof. K. Bogdano visuomeninis muziejus, kad bendravimas su Kaziu įkvėpdavo juos naujiems sumanymams, darbams. 2018 m. mūsų žeimiečiui – vilniečiui įteikta nominacija „Žeimių krašto geradaris“. Besidomėdamas literatūros istorine tematika, ypač žavėdamasis Adomo Mickevičiaus poemomis, Kazys giliai domėjosi 1861 – 1863 m. sukilimu, dalyvavo net G. Ilgūno surengtoje ekspedicijoje sukilėlių takais, studijavo 1831 m. T. Kosciuškos sukilimo medžiagą, susidomėjo pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos bandymu išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos – Baro konfederacija, vykusia 1768 m. 2023 m. „Taurostos“ žurnale pasirodė K. Mackevičiaus straipsnis „Trys Baro konfederacijos atminimo paminklai“, kuriuose nagrinėjama mūsų krašte tebestūksančių šiam įvykiui atminti skirtų paminklų istorija ir dabarties būklė. Deja, šis rašinys Kazimiero kūrybinio palikimo sąraše – jau paskutinis...
Balandžio 5 d. po sunkios ligos Vilniuje mūsų garbusis kraštietis užgeso. Liko daug nenuveiktų darbų tiek sostinėje, tiek miestelyje. Kiekvienam jo bičiuliui, klasės draugui, kolegai liko bendravimo su Kaziu prisiminimai. Antai vienam savo knygoje „Tarpukario bajorai fotografijose“ jis įrašęs: „Mūsų seneliams, proseneliams, Lietuvos bei Žeimių parapijos, Strebeikių kaimo žmonėms atminti. Nuostabu, kad sveiki ir jauni praėjome kelią nuo Strebeikių iki Žeimių, nuo Žeimių iki Vilniaus kartu. Prisiminkime mokyklos laikus.“ Įrašas – tarsi tiltas tarp mažo, jau išnykusio kaimelio ir didmiesčio. Ar įvyks XIII laidos abiturientų po 60-ies metų susitikimas, jau be Kaziuko,- sunkus klausimas.
